REGISTRACIJA:
Tel.: +370 37 202048; +370 644 22448
El. paštas: info@romuvosklinika.lt
Adresas: Rotušės a.23, Kaunas

Socialinių mokslų daktarė A. Pranckevičienė: Lietuvoje paplitęs stereotipas, kad greičio viršijimas – nieko tokio

Greičio viršijimas – viena iš aktualiausių problemų Lietuvos keliuose. 2012 m. už greičio viršijimą Lietuvoje nubausta net 109 917 vairuotojų. Lyginant su 2005 m., viršijančių greitį Lietuvoje gerokai padaugėjo – per 2005 m. už greičio viršijimą buvo nubausti 81 103 vairuotojai. Kodėl lietuviai yra linkę viršyti greitį? Kodėl visuomenėje toks elgesys dažnai pateisinamas? Kaip su tuo kovoti? Apie tai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektore dr. Aiste Pranckevičiene.

 

 – Kokios priežastys apskritai lemia, kad greičio viršijimas yra dažnas nusižengimas Lietuvoje?

 

Pradėkime nuo to, kad visuomenėje yra paplitęs stereotipas, jog greičio viršijimas kokiais 10 km/val. nėra greičio viršijimas ir kad toks važiavimas yra saugus. Toks požiūris į greičio viršijimą yra paplitęs ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių.

 

Šis įsitikinimas, kad šiek tiek viršyti greitį yra įprasta ir tinkama, lemia tai, kad visuomenė į greičio viršijimą apskritai žiūri teigiamai ar bent jau tolerantiškai. Visgi šis įsitikinimas neteisingas, nes kiekvienas viršyto greičio kilometras ženkliai sumažina laiką, per kurį galima sureaguoti į netikėtas situacijas. Taigi, net ir nedidelis greičio viršijimas gana smarkiai didina avarijų riziką.

 

Greičio viršijimas yra vienas iš dažniausių KET pažeidimų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Situaciniai veiksniai, tokie kaip vėlavimas, veikia važiavimo greitį, tačiau nereikia jų sureikšminti – žymiai svarbesni čia psichologiniai veiksniai. Juk dažniausiai vėlavimas neištinka savaime – daugeliu atvejų mes patys susiplanuojame kelionės trukmę ir sprendžiame, kiek laiko pasilikti atsargai.

 

Tai, kaip vairuotojas reaguoja į kelyje besiklostančius įvykius, lemia ir žmogaus charakteris. Pavyzdžiui, vienas neplanuotai užtrukęs „kamštyje“ vairuotojas bandys „atsigriebti“ kitą kelio atkarpą važiuodamas greičiau, tuo tarpu kitas toliau važiuos pagal taisykles. Šiuos skirtumus lemia įvairios asmenybės savybės: impulsyvumas, agresyvumas, polinkis rizikuoti, streso tolerancija ir emocijų valdymo įgūdžiai, o taip pat vairuotojo nuostatos ir įsitikinimai, koks elgesys yra tinkamiausias konkrečioje situacijoje.

 

– Kodėl ypatingai dažnai greitį viršija būtent jaunimas? Kokios psichologinės priežastys tai lemia?

 

Jauni vairuotojai yra daugiausiai eismo įvykių sukelianti grupė, o greičio viršijimas ir kitoks rizikingas elgesys kelyje yra dažniausia jaunų žmonių sukeliamų eismo įvykių priežastis. Moksliniai tyrimai, kuriuose bandoma paaiškinti, kodėl jauni vairuotojai yra linkę labiau rizikuoti nei kitos vairuotojų grupės, rodo, kad paprasto atsakymo čia nėra. Rizikingas jaunų vairuotojų, ypač vyrų, elgesys yra susijęs su įvairiais veiksniais – tiek biologiniais (besitęsianti tam tikrų už rizikos vertinimą ir elgesio kontrolę atsakingų smegenų sričių raida), tiek susijusiais su asmenybės bruožais (polinkis rizikuoti, statuso siekimas, nepažeidžiamumo iliuzija), tiek socialiniais (bendraamžių spaudimas vairuoti rizikingai, tam tikras kieto vairuotojo įvaizdis ir pan.).

 

Jauniems vairuotojams ypač didelę įtaką daro vyraujantys vairuotojo stereotipai ir bendraamžiai. Įsitikinimas, kad greitai važiuoti yra kieta, pradedamas formuoti labai anksti – dar gerokai iki tol, kol jaunas žmogus gauna vairuotojo pažymėjimą. Tam didžiulę įtaką turi žiniasklaida, kino filmai, kuriuose superherojai visuomet vairuoja nutrūktgalviškai, automobilių reklamos ir net automobilių techninės galimybės, t.y. dauguma automobilių išvystomas greitis yra gerokai didesnis nei rekomenduojama KET.

 

Taigi, jei aš turiu automobilį, kuris gali išvystyti didelį greitį, giliai viduje esu įsitikinęs, kad kieti žmonės vairuoja greitai, ir dar gaunu patvirtinimą iš aplinkos bei bendraamžių, kad viršyti greitį yra gerai, greičio viršijimo tikimybė didėja. Reikia tikrai didelio vairuotojo sąmoningumo, brandos ir atsakomybės, kad šioms pagundoms pavyktų atsispirti.

 

– O kaip manote, ar daugumos žmonių, neviršijančių greičio, tokį apsisprendimą lemia suvokimas, kad greitį viršyti yra blogai, ar baimė būti nubaustam, ar kitos priežastys?

 

Šis klausimas įdomus, nes moksliniuose tyrimuose dažniau bandoma atsakyti į klausimą, kodėl žmonės vairuoja rizikingai, o ne kodėl vairuoja saugiai. Taigi tai geras klausimas ateities tyrimams. Vairuotojas, kuris nuosekliai laikosi nustatytų greičio ribų, tai greičiausiai daro dėl vidinių, o ne išorinių priežasčių, nes bausmės baimė kaip elgesio kontrolės mechanizmas nėra labai efektyvi.

 

Vairuotojas, kuris greičio neviršija dėl nuobaudų baimės, taisyklių dažniausiai laikosi tik tuomet, kai mano, jog yra didelė tikimybė, kad jis gali būti pagautas. Taigi lėčiau važiuojama tik radarų zonoje ar vietose, kuriose dažni policijos postai. Tačiau gali būti rizikuojama nuošalesniuose keliuose, miesto gatvėse ar kiemuose, ir tai dažnai sukelia tikrai skaudžius eismo įvykius.

 

Todėl galvojant, ką galima padaryti, kad vairuotojai laikytųsi rekomenduojamo greičio, žymiai daugiau dėmesio reikia skirti vairuotojų neigiamų nuostatų į greičio viršijimą formavimui, atsakomybės ir sąmoningumo ugdymui.

 

– Kodėl tarp vyresnių asmenų viršijančių greitį yra daug mažiau negu tarp jaunesnių? Ar galima sakyti, kad daugeliu atveju tas pats asmuo, jaunystėje viršijęs greitį, vėliau to nebedarys?

 

Vairavimas tikrai nėra vienintelė gyvenimo sritis, kur jauni žmonės rizikuoja labiau nei vyresni. Tai bendra elgesio tendencija susijusi su asmens psichologinės raidos procesu. Kalbant apie vairavimą ir pasirenkamą greitį, didžiulę reikšmę turi vairuotojo patirtis. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau vairavimo patirties turi vairuotojas, tuo geriau jis geba numatyti eismo įvykių vystymąsi, adekvačiau vertinti riziką ir priimti sprendimus, kurie padeda iš anksto išvengti sudėtingų situacijų.

 

Atsiradus šeimai, vaikams, taip pat didėja ir atsakomybė už savo elgesį ir jo pasekmes. Gyvenimiška patirtis padeda išmokti geriau kontroliuoti emocijas ir ramiau reaguoti rizikingą vairavimą provokuojančiose situacijose. Pavyzdžiui, vyresniam vairuotojui lenktyniauti prie šviesoforo nebeatrodo taip „kieta“, kaip jaunesniam, ir jis kito vairuotojo kvietimo jau nepriima kaip iššūkio savo vertei.

 

Visgi vienareikšmiškai teigti, kad iš greičio viršijimo „išaugama“, negalima. Kai kuriems vairuotojams ir vyresniame amžiuje sunku laikytis taisyklių. VDU atlikti tyrimai rodo, kad kai kurios asmenybės savybės gana gerai prognozuoja rizikingą elgesį kelyje, nepriklausomai nuo vairuotojų amžiaus ir patirties.

 

– Ar galėtumėte išskirti kažkokį konkretų greitį viršyti linkusio žmogaus psichologinį portretą?

 

Tipologijos visada yra labai ribotos, nes žmogaus elgesys yra sudėtingas ir veikiamas daugelio tarpusavyje sąveikaujančių veiksnių. Visgi polinkį viršyti greitį tyrinėjantys mokslininkai sutinka, kad esminis šį elgesį skatinantis veiksnys yra teigiamas vairuotojo požiūris į tokį elgesį. Kai vairuotojas turi bazinę nuostatą, kad viršyti greitį yra gerai, jis žymiai lengviau pasiduoda tokį elgesį skatinančioms aplinkybėms.

 

Su nuostatomis taip pat susiję ir asmenybės bruožai. Greičio viršijimas yra stipriai susijęs su poreikiu siekti įspūdžių bei žema tolerancija nuoboduliui ir rutinai. Vairuotojams, turintiems stipriai išreikštą įspūdžių siekimo bruožą ir teigiamai žiūrintiems į greičio viršijimą, sunku ilgesnį atstumą nuvažiuoti lėtai, ypač kai sąlygos važiuoti greitai yra tinkamos. Kitos dažnai moksliniuose tyrimuose su greičiu siejamos asmenybės savybės yra impulsyvumas, agresyvumas, pyktis, bloga emocijų kontrolė.

 

– Kokios priemonės labiausiai padeda kovojant su greičio viršytojais: baudų didinimas, socialinės reklamos ar dar kas nors? Kokių dar nesiimtų priemonių galbūt galėtų imtis valstybė?

 

Norint pasiekti rezultato, reikia kryptingos ir ne vienerius metus vykdomos prevencijos. Būtent kryptingumo ir nuoseklumo Lietuvoje labai trūksta. Greičio viršijimą labiausiai veikia teigiama vairuotojo nuostata į tokį elgesį, taigi reikia ieškoti būdų, kaip didinti tiek atskirų vairuotojų, tiek bendrą visuomenės netoleranciją greičio viršijimui.

 

Baudos, didesnis greičio matuoklių skaičius, žiedai, saugos salelės ir kalneliai, kurie verčia vairuotoją mažinti greitį, taip pat efektyvūs. Tačiau reikia suprasti, kad jie veikia tik elgesį konkrečioje situacijoje ar kelio atkarpoje, bet nėra pajėgūs pakeisti vairuotojo vidinių nuostatų.

 

Tyrimai, kuriuose tikrinamas socialinių reklamų efektyvumas, rodo, kad jų daromas poveikis yra labai mažas arba jo iš viso nėra. Taip pat labai svarbus socialinės reklamos turinys, perduodamos žinutės ir forma, kuria tai daroma, nes tyrimai rodo, jog socialinės reklamos poveikis gali būti net ir neigiamas, t.y. ne skatinti, o didinti vairuotojo norą važiuoti greitai. Todėl prieš metant pinigus socialinėms reklamoms, vertėtų pasitarti su šią sritį išmanančiais mokslininkais ir būtinai įvertinti reklamos efektą dar prieš tai, kai ji pasiekia plačiąją visuomenę.

 

– Kaip manote, ar vairuotojai mūsų šalyje yra rengiami ir egzaminuojami tinkamai?

 

Vairuotojų rengimas Lietuvoje yra nukreiptas į tinkamą egzaminų išlaikymą, tačiau tikrai per mažai dėmesio skiriama saugos nuostatų formavimui ir teisingam rizikos vertinimui ugdyti. Taip pat mokymų metu būsimas vairuotojas gauna gana mažai grįžtamojo ryšio apie savo vairavimą ir priimamus sprendimus. Didžiausias indėlis rengiant vairuotoją tenka vairavimo instruktoriui, kuris daugiausia dėmesio skiria automobilio valdymo įgūdžių ugdymui. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad mokymo rezultatus galima ženkliai pagerinti mokymus papildžius praktika simuliacinėse vairavimo aplinkose bei psichologinių vairuotojo charakteristikų vertinimu.

 

Saugų būsimų vairuotojų elgesį didina efektyvus grįžtamasis ryšys apie jų priimamų sprendimų ir rizikos vertinimo teisingumą, stipriąsias ir silpnąsias kaip vairuotojo puses, asmeniškai pritaikytos rekomendacijos, ką ir kaip vairuotojas gali daryti, kad vairuotų saugiai. Reikia į vairuotojų rengimo politikos svarstymus ir mokymų organizavimą įtraukti ne tik eismo sistemą ar priemones išmanančius žmones, bet ir psichologus, kurie galėtų padėti dirbant su nuostatomis.

 

Dar vienas svarbus aspektas – formuojant vairuotojų rengimo politiką ne tik kliautis „sveiku protu“ ar stengtis aklai kopijuoti užsienio šalių modelius, bet ir atidžiai pažvelgti, ką gali pasiūlyti mokslininkai. Transporto psichologija tikrai turi didžiulį įdirbį paaiškinant ir numatant vairuotojų elgesį, vertinant vienokių ar kitokių mokymų efektyvumą, belieka ja efektyviai pasinaudoti.

Išspausdinta: http://www.lrytas.lt

Socialinių mokslų daktarė, psichologė Aistė Pranckevičienė


Registracija internetu


Detalesnė informacija: info@romuvosklinika.lt arba telefonu: +370 644 22448

Įrašyti atsiliepimą

*

captcha *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.