Daiva Deltuvienė
Didesnei daliai vyresnio amžiaus žmonių senatvė gali būti ir yra laikotarpis, kurio metu pasireiškia tik minimalūs fiziniai ar psichikos sutrikimai. Tai laikotarpis, kada tęsiasi intelektualinis, emocinis, psichologinis ir socialinis augimas. Jei vaikystę apibūdiname kaip periodą, kada kaupiama patirtis, tai pagrindinė vystymosi užduotis vyresniame amžiuje yra aiškintis ir gilintis į tai, kas jau yra įgyta per gyvenimą.
Mitai, susiję su amžiumi
Senėjimas susijęs su daugeliu psichologinių problemų. Senėjimas – ne liga, nors vyresniame amžiuje pažeidžiamumas daugelio ligų atžvilgiu ir padidėja. Didelės dalies naujesnių tyrimų rezultatai rodo, kad intelekto mažėjimas dėl amžiaus prasideda vėliau ir nėra toks smarkus, kaip buvo manoma anksčiau. Yra daug neteisingų mitų apie senėjimą. Vienas iš jų – jei gyvenama ilgai, tai anksčiau ar vėliau susergama senatvine silpnaprotyste. Kitas mitas – apie neproduktyvumą: daug kas linkę manyti, kad seni žmonės nebegali būti produktyvūs darbe ar aktyvūs socialiai ir kūrybingi. Visa tai netiesa. Dar vienas mitas – kad seni žmonės priešinasi pokyčiams. Nors ir tiesa, kad vyresnių žmonių charakterio struktūra yra nusistovėjusi, bet gebėjimas keistis labiau priklauso nuo ankstesnio gyvenimo patirties ir asmenybės bruožų nei nuo amžiaus.
Psichikos sutrikimai, būdingi vyresnio amžiaus žmonėms
Vyresnio amžiaus žmonių psichikos sutrikimai skirstomi į organinius (juos sukelia pačių smegenų patologiniai pokyčiai) ir funkcinius. Funkciniai sutrikimai dažniausiai yra įvairūs emociniai sutrikimai, juos nulemia įvairūs senyvame amžiuje patiriami stresai.
Stresų seni žmonės patiria tikrai daug. Visų pirma – tai įvairios netektys. Netenkama bendraamžių draugų ir pažįstamų, sutuoktinių. Netenkama buvusio statuso ar prestižo. Reikia susitaikyti su blogėjančia fizine sveikata, mažėjančiu savarankiškumu. Neretai tenka keisti gyvenamąją vietą, apsigyventi pas vaikus ar globos namuose, o tai dažniausiai yra labai sunku. Be galo daug emocinės ir fizinės energijos pareikalauja susitaikymas su netektimis, prisitaikymas prie pokyčių. Dėl to padidėja jautrumas, atsiranda dirglumas, gali sutrikti miegas. Mažėja pakantumas, tolerantiškumas, gali padidėti agresyvumas. Vyresnio amžiaus žmonės tampa nepasitikintys, įtaresni, pasireiškia nuotaikų kaitos. Visa tai gali būti tik nemalonūs ir neryškūs simptomai, bloginantys gyvenimo kokybę. Jie nebūtinai būna tokie, kad būtų galima nustatyti psichikos ligą. Būtent tokiais atvejais žmonės neretai lieka be pagalbos, nes minėtus simptomus artimieji ir net patys žmonės “nurašo” savo amžiui, galvodami, kad “kitaip jau nebus”, “laikas negrįžtamai pakeičia žmones”, “reikia su tuo susitaikyti, kad ir kaip nemalonu”.
Apibendrinimas
Vyresni žmonės neretai patiria daugiau išgyvenimų, gyvenimo sunkumų ir nepatogumų nei jauni ar vidutinio amžiaus žmonės. Visa tai atsiliepia jų psichikos būklei, elgesiui, visaverčio bendravimo galimybėms. Netgi tada, kai nėra sunkių psichikos sutrikimų, tačiau žmogaus gyvenimo kokybė yra nukentėjusi, šiuolaikiniai medikamentai, pvz., tiapridalis, gali padėti ir padeda.
Atvejis iš praktikos
N.L., 77 m. amžiaus vyriškis. Į konsultaciją jį palydėjo sūnus, su kurio šeima N.L. ir gyvena jau pusantrų metų, kai pačiam tapo sunku rūpintis buitimi. N.L. niekuo nesiskundė, tačiau sutiko su sūnaus žodžiais, kad prastai miega naktimis, ryte jaučiasi nepailsėjęs, būna dirglus, viskas erzina, net negarsiai veikiantis televizorius ar radijas, dažnai kinta nuotaika, yra linkęs niekuo nepasitikėti, visus kaltinti, “viskas blogai”. Visa tai anksčiau jam nebuvo būdinga. N.L. sutinka, kad taip gyventi sunku tiek jam, tiek artimiesiems, tačiau pačiam pasikeisti nepavyksta. Šeimos gydytoja, įtarusi beprasidedančią Alzheimerio ligą, nusiuntė pas psichiatrą, tačiau diagnozė nepasitvirtino. Pagal tuometinę būklę nepakako duomenų ir depresijai, kuria taip dažnai serga vyresnio amžiaus žmonės, diagnozuoti. Buvo rekomenduoti migdomieji ir raminamieji, kurių sūnus nupirko, tačiau N.L. atsisakė jų vartoti, sakydamas, kad niekas nepadės, nenorįs gerti daugiau vaistų, nes ir taip jau vartoja mažinančių kraujospūdį bei gerinančių širdies darbą. Vaistinėje buvo rekomenduoti žoliniai raminamieji vaistai, taip pat nervus raminanti arbata, nervų sistemą stiprinantys vitaminai, kurių N.L. vartojo, tačiau nuo šių priemonių savijauta nepagerėjo. Pacientui buvo paskirta nervų sistemą gydančio preparato tiapridalio (tiaprido). Tai preparatas, efektyviai mažinantis dirglumą, įtampą, jo vartojant gali pranykti sujaudinimas, normalizuotis elgesys, miegas. Tai gerai toleruojamas vaistas, sukeliantis itin nedaug nepageidaujamų poveikių. Dar vienas svarbus šio medikamento privalumas – jis nesukelia pripratimo, jo galima saugiai vartoti ir ilgesnį laiką, jei to reikėtų. Jau po pirmos tiapridalio vartojimo savaitės N.L. pasijuto daug geriau: dirglumas smarkiai sumažėjo, nebeerzino televizorius ar kiti buitiniai garsai. N.L. pradėjo pats stebėti kai kurias televizijos laidas, galėjo lengviau susikaupti skaitydamas, bendraudamas. Susireguliavo miegas, praėjo nepailsėjimo jausmas, netgi nuotaika tapo mažiau kintama.
Psichiatrė, psichoterapeutė – Daiva Deltuvienė
Registracija internetu
Detalesnė informacija: info@romuvosklinika.lt arba telefonu: +370 644 22448
