2018 m. rugpjūčio 9 ir 13 dienomis UAB “Romuvos klinikoje” pichologė-psichoterapeutė Elena Mickevičienė kartu su vaiko raidos, mokymosi procesų ir sensorinės integracijos specialiste Rūta Kareckaite – Gouriou iš Prancūzijos ( learning specialist: neurodevelopment practitioner) konsultavo šeimas, auginančias vaiką, kuriam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Planuojamas tolimesnis bendradarbiavimas.
Sensorinė integracija – tai centrinės nervų sistemos gebėjimas priimti, jungti, sisteminti ir įvertinti jutimais iš kūno bei aplinkos gaunamą informaciją, siekiant išgauti atitinkamą atsaką. Vaiko adaptyviam vystymuisi labai svarbūs regos, klausos, skonio, uoslės, lytėjimo, pusiausvyros/ koordinacijos pojūčiai. Sensorinės integracijos procesas labai svarbus vaiko sensomotorinei, socialinei ir kognityvinei raidai. Paprastai vaikų sensorinė integracija formuojasi savaime vaikystėje vairių žaidimų metu, per skirtingus pojūčius, tačiau kartais dėl įvairių priežasčių ji nėra pakankamai efektyvi. Sutrikusi sensorinė integracija pasireiškia neadekvačiomis reakcijomis į sensorinius dirgiklius bei neįprastu elgesiu. Tai lemia mokymosi, bendravimo, adaptacijos sunkumus.
40-80 proc. vaikų, turinčių raidos sutrikimų, tokių kaip autizmas, Aspergerio sindromas, dėmesio ir aktyvumo sutrikimas, protinis atsilikimas, Dauno sindromas, cerebrinis paralyžius, pasireiškia kartu ir sensorinės integracijos sutrikimai. Pastebėta, kad 5-10 proc. vaikų, neturinčių jokių kitų raidos sutrikimų, pasireiškia tik sensorinės integracijos sutrikimai (pvz.: mokymosi, bendravimo sutrikimai)
Sensorinės integracijos terapijos metu įvairiomis priemonėmis ir pratimais stimuliuojami smegenų centrai. Tokiu būdu siekiama gerinti pojūčių integravimą – išgauti adekvačias reakcijas į skirtingus dirgiklius. Sensorinei integracijai tampant efektyvesnei lengvėja vaiko adaptacija ir savarankiškumas, gerėja mokymosi ir bendravimo įgūdžiai.